Malamutai

Kaip malamutai keičia gyvenimą

Taiga Lietuviškai Leave a Comment

Letena.lt straipsnį apie tai, kaip Aliaskos malamutai gali pakeisti gyvenimą rasite paspaudę šią nuorodą.

“Prieš susipažindamas su Indre ir Arūnu pirmiausia išgirsti laukinį ūkavimą, kuriuo pasisveikina du Aliaskos malamutai – dvejų Taiga ir 5 mėnesių Yuki. Šie sniego šunys sėkmingai apvertė aukštyn kojomis poros gyvenimą, pakeitė mėgstamas atostogų kryptis, padovanojo naujų hobių ir įkvėpė atrasti laimę sniege.”

„Mes visada norėjome šunų, bet buvome įsitikinę, kad negalime sau leisti jų auginti, nes daug keliaujame po užsienį, dirbame viršvalandžius. Norėjome šiaurinio šuns, nes jie myli žmogų, jie dirba su žmogumi, tai nėra ta veislė, kuri mielai guli ant sofos. Su jais reikia daug užsiimti, jie turi charakterį, jie reikalauja daug daugiau dėmesio nei įprastas šuo. Na, o su tuometiniu gyvenimo būdu tokį šunį auginti atrodė absurdas, bet visai netikėtai mums pasiūlė įsigyti Taigą ir mes ją nusipirkome nedvejodami“, – pasakoja Indrė.

Pora dar prieš atsirandant šunims jautė, kad norėtų aktyvesnio gyvenimo, naujų potyrių, pokyčių. Kelionės į populiarius užsienio kurortus ar miestus nebežadino smalsumo, norėjosi kažko naujo ir įkvepiančio. Būtent Taigos atsiradimas padėjo viską iš naujo susidėlioti į lentynas. Kaip patys sako: „Šunys ištempė į gamtą ir panašu, kad nebepaleis. Mes iki šunų buvome tokie žmonės, kurių geriausias laisvalaikis būdavo po darbo atsisėsti prieš televizorių, apsikabinti kates ir nieko daugiau nedaryti. Kai atsirado Taiga, pasikeitė net drabužių lentynos turinys – dauguma buvo nustumti į šalį, liko sportinė apranga. Mes daug nesportavome, gamtoje daug laiko neleisdavome, nors Arūnas visada būdavo aktyvesnis, yra dalyvavęs žygyje Himalajuose. O aš visada buvau tinginė. Viskas pasikeitė taip, kad dabar abu bėgiojame beveik maratonus, einame į ilgus žygius po keliasdešimt kilometrų. Tai yra taip smagu, kad nebeįsivaizduoju, kad savaitgalį galėtume leisti namuose.“

Arūno ir Indrės aplinkiniai neretai klausia, kaip jiems pavyksta viską suspėti. Abu prisipažįsta, kad laisvo laiko niekada daug neturėjo, bet atsiradus šunims pastebėjo fenomeną, kad per dieną nuveikiamų dalykų kiekis išaugo kelis kartus.

„Visiems prieš renkantis tokį šunį reikėtų pagalvoti. Pažiūrėkite, kiek prieglaudose yra Sibiro haskių. Juos dažnai pasirenka dėl gražių akių, bet neatsižvelgia į specialius jų poreikius. Žmonės neįvertina, ką reiškia turėti šiaurinį vilką namuose, prasideda problemos”, – sakė Indrė.

Šiauriniai šunys santykį su savo šeimininku užmezga ir tvirtina per bendrą darbą. Temdami roges, kartu bėgdami, eidami į žygius jie tarsi įgyvendina savo misiją, kuri genetiškai užkoduota jų prigimtyje daugiau nei 5 tūkst. metų.

„Prisegus 13 kg sveriančią kuprinę, šuns akys pradeda iškart žibėti. Jam malonu tempti, padėti žmogui. Jų vaidmuo visada buvo surasti kelią, kuris būtų saugus, nesvarbu, ką žmogus pasakys. Jie gali jausti ploną ledą, kurio žmogus nepamatys, tokiu atveju nesvarbu, kad šeimininkas lieps jam bėgti į kairę, dėl saugumo jis to nepaisys ir suks į dešinę. Jie genetiškai turi stiprią savo nuomonę ir mes su tuo gražiai sugyvename. Mus tai ir „veža“ – jie labai savarankiški, bet kartu ir visiški kompanionai. Mes gyvename kartu su šunimis. Jie yra mūsų šeimos nariai, kompanionai su visomis savo teisėmis. Tai nėra ta veislė, kai šuo turėtų turėti savo vietą. Šunys yra specifiniai, nes jie turi labai stiprią savo nuomonę, kurią, pasitaikius progai, parodys šeimininkui ir patikrins, ar vis dar tas žmogus yra vertas vadintis šeimininku”, – pasakojo moteris.

Aliaskos malamutai aplinkinių dažnai painiojami su Sibiro haskiais. Šios veislės iš tiesų turi nemažai fizinių ir charakterio panašumų, nes jiems būdingos sniego šunų savybės, bet nepaisant tapatumo, tai yra itin specifiniai ir laukiniai šunys.

„Haskiai mažesni, jie sunkiau suvaldomi, nors iš tikrųjų panašūs į malamutus. Yra sakoma, kad malamutas yra haskis ant ,,steroidų’’. Visomis prasmėmis – ir charakterio, ir fizinėmis galimybėmis. Malamutai šiek tiek lėtesni greičio prasme, bet jie kur kas pajėgesni tempiant, jie yra jėgos šunys. Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti – jiems maloniausia žygiuoti kartu ir tempti svorius. Mes juokaujame, kad kiekvienas mūsų nenueitas kilometras,vėliau kainuoja naują grindjuostę namuose”, – tikino Indrė.

Su malamutais reikėtų elgtis pagarbiai, nebūti perdėtai griežtiems, nes šie šunys linkę užsidaryti viduje, tada jų elgesys tampa problematiškas, jie nustoja gerbti ir pasitikėti šeimininku. Svarbu atrasti ir išlaikyti ribą tarp šuns kontroliavimo ir pasitikėjimo.

„Taiga prisitaiko prie bet kokio žmogaus poreikio. Turėjome keletą socialinių misijų, susitikome su neįgaliais vaikais. Rungtynių metu, kur buvo šimtai lojančių šunų, Taiga ardėsi prie jų, bet vos neįgali mergaitė paėmė pavadį, ji apsiramino ir žiūrėjo, kaip tai mergaitei sekasi eiti – ir taip visą valandą. Šis žmogaus pajautimas, nuojauta yra fantastiška”, – dėstė pašnekovė.

Neseniai Taigos, Arūno ir Indrės kompaniją papildė dar vienas Aliaskos malamutų veislės šuo Yuki. Pagrindinė jo atsiradimo priežastis – aktyvus poros gyvenimo būdas, noras abiem sportuoti su šunimis.

„Mes abu sportuojame kartu su šunimis: Arūnas važiuoja dviračiu, kurį tempia šuo, o aš bėgioju kartu su šunimi. Dėl to visada kildavo konfliktas, kas ims šunį kartu. Juk negali vienu metu šuns rengti kelioms skirtingoms rungtims, tekdavo skolintis kitų šunis ir pan. Po kurio laiko nusprendėme, kad mums tikrai reikia antro šuns”, – teigė Indrė.

Malamutai ne tik pakeitė poros kasdienybę ir laisvalaikį, bet ir stipriai pakoregavo atostogų planus: „Šią žiemą draugai pasidalino nuotrauka iš Maldyvų, o mes pasidalinome nuotrauka iš vietos, kur temperatūra – 40. Užšalusios blakstienos ir turbūt plačiausios šunų šypsenos. Jie tokiu klimatu tiesiog mėgaujasi. Pamatyti toje aplinkoje juos jau yra nuotykis. Mes turime dvi kryptis: vasarą Šiaurėje apžiūrime gamtos grožybes, fiordus Norvegijoje, pasiieškome gražių vietų, kur su palapinėmis galime apsistoti. O žiemą važiuojame į Šiaurę, tik kitais tikslais. Infrastruktūra ten yra fantastiška, labai daug trasų tiek vaikščiojimui pusnimis, tiek važinėjimuisi rogėmis. Taigi kelionės skiriasi. Žiemą jos būna intensyvesnės sportui, vasarą – akims.”

Indrė ir Arūnas intensyviai ruošiasi kitais metais įveikti 440 kilometrų žygį Švedijoje. Šį atstumą kartu su šunimis jie planuoja įveikti beveik per mėnesį. Pora pastebi, kad laisvalaikis su šunimis visada kupinas iššūkių ir įkvepiančių momentų. Dažnai keliaudami po šiaurines šalis Taigos ir Yuki šeimininkai pasigenda geresnės infrastruktūros šunų augintojams Lietuvoje.

„Lietuva yra labai toli šiuo klausimu, akmens amžiuje. Mums niekada keliaujant neteko susidurti su problemomis dėl gyvūnų. Aš juokauju, kad vienintelė problema yra ta, jog kažkur eidamas užtrunki, nes su kiekvienu sutiktu žmogumi pasisveikini ir pradedi kalbėtis. Niekada nebuvo jokių nepatogumų, kai pagalvotume, kad šunis geriau reikėjo namuose palikti. Kaip tik smagiau su šunimis. Mums patinka su kuprinėmis keliauti į kalnus, matyti aplink nerealius vaizdus. Jie ne tik padeda sunkų svorį nešti, bet ir palaiko kompaniją”, – sakė Indrė.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *