Joe Henderson malamutai

Malamutai – išmintingi ir darbštūs

Taiga Lietuviškai Leave a Comment

Šunų DNR tyrimai rodo, kad Aliaskos malamutai yra viena seniausių šunų veislių gyvenančių mūsų planetoje. Per visą istoriją žmonės malamutams patikėdavo pačius sunkiausius darbus – traukti roges į Šiaurės ir Pietų polius, gabenti amerikiečių paštą į Aliaską, pristatyti amuniciją Antrojo pasaulinio karo kariams. Tad kodėl apie malamutus yra tiek daug mitų?

Tam, kad paneigti kai kuriuos mitus apie malamutus turime pasigilinti į jų istoriją ir kilmę. Mahlemuit žmonės arba kitaip – Inuit, kurių garbei malamutai ir buvo pavadinti, naudojo šią šunų veislę daugiau nei prieš 10 000 metų ir galbūt netgi anksčiau. Malamutai, kartu su Inuit gentimi, kirsdavo Beringo sąsiaurį keliaujant tarp Aliaskos ir Sibiro. Jie buvo naudojami kaip gaujos šunys, medžioklei bei tempti rogėms, jie taip pat gindavo Inuit žmones nuo meškų. Malamutų gyvenimo sąlygos turėjo būti išties sunkios, nes tam, kad išgyventų, jie turėjo prisitaikyti. Jie turėjo būti apkūnūs ir ištvermingi tam, kad galėtų tempti krovinį ar roges. Jų kailiai turėjo būti vešlūs – būtent tokio kokio reikia ilgio ir apimties, tam, kad išlaikytų jų kūno temperatūrą bei nepraleistų sniego per pūgas. Malamutai taip pat turėjo būti sumanūs, patikimi, lojalūs, nes jie gyveno su žmonėmis ir buvo laikomi šeimos nariais.

Manoma, kad šunys ėsdavo tuo pačiu metu kai valgydavo šeima, tai reiškia, kad bado laikotarpiu jie turėjo išvystyti virškinimo sistemą, kuri leistų jiems absorbuoti kiekvieną mikroelementą iš jų skurdaus maisto raciono. Esu matęs dvigubai už malamutus mažesnių šunų, kurie ėsdavo dvigubai didesnį kiekį maisto nei pastarieji – malamutai yra tiesiog puikūs maisto tausotojai. Šie šunys taip pat turėjo išvystyti stiprias letenas, kurios padėtų ištverti keliavimą sausu sniegu ir aštriu ledu. Galima būtų apibendrinti, kad malamutai yra tobula veislė brutalioms ir sudėtingoms sąlygoms.

Kai prekybininkai, kailinių žvėrelių medžiotojai, aukso kalnakasiai atrado Aliaskos ledynus jie buvo supažindinti su Inuitų svarbiausiais šeimos nariais – malamutais. Ilgainiui šunys tapo labai vertinamu turtu tarp naujai atvykusiųjų, kas, ironiška, beveik sunaikino veislę. Išaugęs poreikis šiems šunims radikaliai sumažino jų skaičių ir paskatino veisėjus maišyti malamutus su kitomis veislėmis. Laimei, veislės linija buvo išsaugota ir 1935 metais užregistruota Amerikos Kinologų Draugijoje. Aliaskos malamutai įprastai būna keleto sudėjimų tipų, įvairių spalvų ir dydžių.

Nors Amerikos Kinologų Draugija turi savo standartus malamutams, demonstruojamiems parodose, aš labiau vertinu “sunkesnius” malamutus, didesnėmis pėdomis, stambesniais kaulais. Jie geriau laikosi vežant krovinius Arktyje, o būtent tai ir yra tikroji priežastis dėl ko atsirado ši veislė. Vis dėl to, smulkesnio sudėjimo šunys dažniausiai tampa puikiais lyderiais ir jų pagalbininkais, nes jie yra lengvesni ir labiau atletiški nei didieji jų kolegos.

Mitas Nr. 1. Malamutai būna agresyvūs žmonių atžvilgiu

Kartais vadinami agresyviais, arba pusiau vilkais, malamutai perėjo ugnį ir vandenį. Visiškai suprantama, kodėl žmogus gali būti įbaugintas 45 kg svorio šuns. Aš tikrai išsigandau kai mano pirmasis malamutas pažiūrėjo man į akis taip lyg jis matytų vakarienę. Tada jis mane parvertė, apsikabino savo stambiom letenom ir apdovanojo dideliu seilėtu bučiniu. Malamutai be galo myli žmones, ir tai yra nuostabu. Nuo to momento kai jie dar būdami šuniukais ir krypuoja kieme iki kol patenka į malamutų rojų jie yra tiesiog išbadėję žmonių dėmesio. Šis instinktas įtikti yra malamutų charakterio pagrindas, jų varomoji jėga. Tai yra savybė, kuri veda juos į priekį.

Dėl stipraus poreikio įtikti, su malamutais turi būti elgiamasi itin atsargiai. Šie šunys yra tiek emociškai jautrūs, kad daug lengviau yra susitarti su vaikais, tik, vaikai ilgainiui užauga, o malamutai – ne. Vienas iš dalykų, kuris mane tikrai glumina – tai jų “patempta lūpytė”. Dauguma jūsų turi vaikus ir žino šį per amžius gyvuojantį įtikinėjimo meną, ar gal net naudojate šią taktiką patys kai jums reikia ką nors gauti. Bet kai šią taktiką naudoja malamutas, atrodo, kad ji perveria jūsų sielą ir nebelieka jokio šanso, kad jūs atsilaikysite. Jūs iškeliate baltą pasidavimo vėliavą ir duodate jiems tai ko jie nori ir dar daugiau. “Patempta lūpytė” yra tipinis malamuto elgesio bruožas ir tikrai jokiu būdu negalėtų būti pavadintas agresyviu ar būdingu vilkams.

Mitas Nr. 2. “Alfa metodas” yra efektyvus būdas mokyti malamutą

Esu girdėjęs, kad malamutą reikia dresuoti naudojant alfa metodą, taktiką, kuri itin išpopuliarėjo 70-aisiais. Naudojant šią taktiką, jūs paverčiate šunį ant nugaros ir laikote jį šioje pozoje, kartais už gerklės. Ši teorija sako, kad taip jūs parodote šuniui, kad esate gaujos vadas. Alfa technika galėtų suveikti kitiems žmonėms, kitiems šunims, bet aš nemanau, kad malamutai yra prisirišę prie manęs dėl to, kad jie mano, kad aš esu gaujos vadas. Manęs tuo neįtikinsit. Aš nesu vienas iš jų, aš nesielgiu kaip jie, aš nekasu duobių, nesivartau purve ir nestaugiu naktį. Mano malamutai žiūri į mane su pagarba ir meile, o ne kaip į lygų ar konkurentą gaujos grandinėje, ir aš į juos žiūriu taip pat.

Be to, dauguma malamutų  natūraliai yra nuolankūs žmonėms ir jų nebūtina gąsdinti tam, kad jie taptų paklusnūs. Aš pastebėjau, kad kai prieinu prie savo šunų veislyne net labiausiai užsispyrę šunys – macho, kamuojami hormonų audrų, dominuojantys – staiga tampa nekaltais, uodegą vizginančiais kailio kamuoliukais. Štai, pavyzdžiui – Hero: tai vienas labiausiai užsispyrusių, arba, tikras metalo laužyno šuo. Jis gąsdina kitus šunis vien tik savo gigantišku eksterjeru ir pėdomis, kurių dydis lyg poliarinės meškos. Hero neleidžia niekam jo užgaulioti ir duoda kitiems šunims suprasti, kad būtent jis yra karalius. Jis man primena buldozerį, kurio nesustabdys niekas. Bet tuo momentu kai Hero pamato mane jis pradeda inkšti kaip mažas šuniukas, visiškai pamiršdamas savo macho įvaizdį ir dominuojančią rolę veislyne. Iš liūto jis tampa kačiuku, tiesa pasakius, man net nepatogu prieš jo merginas kai jis taip elgiasi.

Mitas Nr. 3. Malamutai yra tingūs ir neištvermingi

Yra keletas mitų apie malamutus, kurie mane labai stebina. Aliaskos malamutai nebuvo sukurti greičiui, jie yra rogių pasaulio darbiniai arkliai. Malamutai dievina sunkų darbą. Tai jų prigimtyje. Niekada nemačiau rogių šunų, kurie trokšta tempti sunkius krovinius su tokia aistra ir entuziazmu, bet tuo pačiu mano malamutams nerūpi arba jiems visai neįdomu spurtuoti ilgose distancijose. Be abejo, kartais jiems patinka smagiai prasibėgti kelis kilometrus, tačiau po to jų uodegos pradeda leistis, kas dažniausiai reiškia, kad jie nesidžiaugia veikla. Nusileidusi uodega suaugusiam malamutui nėra natūralu ir kartais gali reikšti stresą ar net sužeidimą.

Malamutui, ypač, suaugusiam, patinka sunkaus krovinio tempimo iššūkis sudėtingomis sąlygomis, jiems greitai pasidaro nuobodu lygiame, išpuoselėtame kelyje. Kuo sunkiau šiems šunims traukti, tuo jie labiau tuo mėgaujasi. Kartais jie net riaumoja įsirėmę į savo pakinktus įkalnėje, lyg bandytų įrodyti savo galią ir vertę kitiems komandos draugams. Vienas iš mano vaikinų vardu Mičas. Jo rudai baltas kailis ir išraiškinga kaukė daro jį vienu gražiausiu šuniu komandoje. Kiekvieną kartą kai reikia sunkiai tempti jis pradeda keistai urgzti kas labai erzina šunis už jo. Esu įsitikinęs, kad jei Mičas galėtų kalbėti jis “išlotų” įsakymus kaip koks piktas seržantas “Sekite mane, judėkite į priekį, netikėliai”. Šie šunys gali tempti aukštu intensyvumu valandų valandas nė kiek nepavargdami. Ir tai yra neįtikėtina.

Krovinių tempimo komanda atiduos visą savo širdį šiam procesui. Bet planetoje nėra daugiau tokio gyvūno, kuris galėtų tempti tokiu intensyvumu ir taip ilgai, jiems tiesiog grėstų išsekimas ar mirtis. Kad apsaugotų save nuo mirties malamutai ištobulino strategiją, kuri išskiria juos iš kitų šunų, strategiją, kuri buvo tobulinama tūkstančiais sunkaus darbo metų. Kai pirmą kartą stebėjau malamutus naudojant šią krovinių tempimo strategiją aš maniau, kad šie šunys yra tinginiai. Bet įsižiūrėjęs į juos atidžiau aš supratau, kad malamutai iš tiesų įgyvendino gerai apskaičiuotą, išradingą energijos tausojimo taktiką.

Geriausias būdas paaiškinti šią taktiką įsivaizduoti, kad stovite su manimi ant rogių. Tai bent patirtis! Tai bent truktelėjimą pajusime kai 1000 kilogramų malamutų timptels savo pakinktus. Po to kai komanda prabėgs pirmus kilometrus ir aprims ties bėgimu ristele, jūs pagaliau galėsite atpalaiduoti rankas ir leisti į jas grįžti kraujui. Jei nukreipsite savo akis į pagrindinę virvę, jūs pastebėsite, kad kai kurios krovinį laikančios virvės yra laisvos ir kad jį tempia tik kai kurie šunys. Iš tiesų, tuo metų šunys išbando krovinį. Kaip kompiuteris apdorojantis duomenis, šie itin seniai egzistuojantys šunys testuoja svorį rogėse bei jų trintį su sniegu.

Priklausomai nuo sąlygų, šie šunys nusistatys patogų sau tempą, kuris leistų jiems taupyti energiją tarsi maratono bėgikams. Netgi po to kai komanda atranda patogų tempą, jie ir toliau naudoja energiją tausojančią taktiką – kiekvienas šuo vis įtempia pakinktus kelioms minutėms ir vėl atpalaiduoja. Ši taktika leidžia jiems atstatyti savo energiją, atgauti jėgas ir grįžti į žaidimą visu pajėgumu. Labai dažnai, kai komanda naudoja šį metodą ir suderina jį tarpusavyje, tempas banguoja kas kelias minutes į lėtesnį ar greitesnį. Taigi, išvada: malamutai tikrai nėra tinginiai – jie ypač išmintingi šunys.

Mitas Nr. 4. Malamutai – kvaili gyvūnai

Kiek kartų esate girdėję, kad malamutai yra kvaili kaip akmenys. Mano “mėgstamiausia” frazė – “malamutai kvailesni už 100 pastipusių viščiukų”. Tiesa pasakius man sunku išlaikyti ramią veido išraišką kai girdžiu šias nesąmones. Malamutai turi savo būdą priversti jus taip galvoti. Man atrodo, jie turi itin gerą humoro jausmą. Galiu prisiekti, jei jūs jiems leistumėt, malamutų komanda priverstų jus pačius tempti roges per užšalusią baltąją tundrą, kol jie ilsėtųsi ant rogių, gurkšnodami vištienos sultinį ir rūkydami cigarus. Galiausiai, juk jie nebūtų išgyvenę tūkstančius metų, jei būtų kvailesni už tūkstantį viščiukų.

Malamutai yra puikūs žmonių mokytojai. Jie puikiai žino kaip priversti žmones daryti absurdiškiausius dalykus. Atsimenu kai prieš kelis metus filmavome Walt Disney filmą Baltoji Iltis. Prieš filmuojant filmą mes praleidome didžiąją dalį žiemos Arktyje spaudžiant žemesniam nei -50 laipsnių (celsijaus) šaltukui. Staiga, mano krovinius tempiančių žvėrių komanda buvo supažindinta su Holivudu. Žvaigždžių liga jie susirgo momentaliai. Šie bičiuliai tiesiog ištirpo nuo begalinio dėmesio. Kiekvienas filmavimo komandos narys tiesiog dusino malamutus juos niurkant, bučiuojant, kasant pilvą, darant ausyčių masažą. Kai šios procedūros buvo baigtos malamutai buvo pavirtę į gėlių puokštes uostančius kreminius pūkučius ir man tikrai pradėjo atrodyti, kad vėl pamatę savo nekaip kvepiančius darbinius pakinktus jie tai priims kaip pasibjaurėtiną įžeidimą jų naujam rafinuotam gyvenimo būdui.

Pripratinti komandą filmavimui tikrai nebuvo lengva. Mano krovinių tempėjai traukia ir stoja tik išgirdę žodinę komandą, kas yra itin svarbus aspektas traukiant krovinius. Jie nesustoja nuo stabdžių ar sunkaus timptelėjimo, atvirkščiai, kai jie jaučia pasipriešinimą jie kasa giliau ir tempia sunkiau. Taigi, komanda pradėti darbą yra “OK” ir šie malamutai gyvena tam, kad išgirstų šią komandą. Pirmoji filmavimo diena buvo sprogimas mano naujai iškeptų kreminių pūkučių komandai. Aš išrikiavau juos priekyje rogių su aktoriumi, kantriai laukiančiu kada bus pradėtas filmavimas. Iš režisieriaus garsiakalbio išgirdome “Veiksmas”. Visai kaip laikrodis aktoriai ištarė savo tekstus dailiai ir profesionaliai. Ir tada atėjo malamutų eilė atlikti savo vaidmenį. Režisieriui parodžius ženklą aš ištariau “OK” ir komanda pajudėjo su aktoriumi stovinčiu ant rogių. Tai buvo tobula scena atlikta be priekaištų. Režisierius buvo sužavėtas.

Antras dublis. Niekada nesuprasiu kodėl Holivudo režisieriai turi perfilmuoti kiekvieną sceną. Iš režisieriaus garsiakalbio pasigirdus žodžiams “veiksmas” malamutai ėmėsi darbo. Jie spurtavo momentaliai, tik ne ten kur reikėjo, o… link filmavimo komandos, palikę aktorių už kadro.  Pasirodo, malamutų komandos lyderis atpažino jo mėgstamiausią ausytės kasytoją – operatorių, ir išsiveržė link jo. Malamutai greitai susiprato, kad žodis “veiksmas” yra leidimas imtis veiksmo, taigi, jiems atrodė racionalu įžengti į sceną kai jie išgirsta komandą “veiksmas” iš režisieriaus. Pagaliau malamutai nusprendė, kad jie buvo tikrieji filmo žvaigždės ir kuo greičiau jie pademonstruos Oskaro vertą vaidybą, tuo geriau. Įsivaizduokite, kokia scena – malamutų komanda beveik nunešanti brangią filmavimo techniką bando pasiekti savo mylimiausią ausų kasytoją. Ne, malamutai nelaimėjo Oskaro, bet jie įrodė, kad gali būti ir iš kojų verčiantys komedijos aktoriai.

Be abejo, šie šunys gavo tiek daug dėmesio už jų smagų Holivudo pasirodymą, kad jie nekantravo tai pakartoti. Žinant šiuos šunis ir kaip greitai jie mokosi, neliko nieko kito, kaip patarti režisieriui, kad jis pradėtų scenas kitu žodžiu nei malamutams gerai suprantamu “veiksmas”. Ir jis taip pat turėtų kaitalioti savo balso toną ir komandos garsumą. Režisierius atrodė siaubingai įniršęs naudodamas absurdiškus žodžius kaip “pradžia” arba “pradėkite prašau”, o ne tradicinį “veiksmas”. Galiausiai, aš pats negalėjau patikėti, kad pavyko nufilmuoti labai žymų filmą ir kad jame karaliavo malamutai.

Aliaskos malamutus gaubia daugybė mitų ir nesusipratimų, bet jie sėkmingai pakilo virš jų ir įnešė labai svarbų indėlį į mūsų visuomenę. Jie be jokios abejonės tarnavo daugiau nei jiems priklausė pagal pareigas ir suteikė daugybę šypsenų tiek jauniems tiek seniems. Ir tikėkimės, malamutai ir jų dvasia gyvens dar ne vieną tūkstantį metų.

Joe Henderson dirba su Aliaskos malamutais daugiau nei 25 metus ir, nors jis pats to nepripažįsta, malamutai jį puikiai ištreniravo. Kiekvienais metais Joe organizuoja šunų rogių ekspedicijas per Aliaską. Jei susidomėjote, daugiau informacijos ieškokite Alaskan Arctic Expedition.

Joe Henderson malamutai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *